Vėl atgimė projektas Languota prijuostė ir Inga visų klausia: -Ką valgo blogeris? Aš valgau beveik viską ir beveik visada. Tik atsikėlus, ar tai būtų 9 valanda ar 4 valanda ryto iškart turiu pavalgyti, nes po valandos pilvo gurgimas gali išvesti iš proto. Darbo dienomis pusryčiams dažniausiai būna verdančiu vandeniu užpilti avižiniai dribsniai su įvairių džiovintų vaisių/ uogų mišiniu bei puodelis juodos arbatos. Ne darbo dienomis, mėgstu virtas košes: kukurūzų, grikių, ryžių, avižinę. Mėgstu saldžias košes (išskyrus kukurūzų), todėl jas gardinu uogienėmis, džemais, įsipjaustau saldžių vaisių arba tiesiog pabarstau ruduoju cukrumi, aišku, būtinai pagardinu sviestu ir jeigu tinka ir turiu – šlakeliu grietinėlės. O šeštadienio rytas prasideda blynų kepimu. Paskutiniu metu dukrytė vis prašo varškės blynų, nors anksčiau mėgstamiausi buvo jogurtiniai.
Po pusryčių praėjus porai trejetui valandų – priešpiečių metas. Tada mėgstu suvalgyti jogurto, varškės, paskutiniu metu juos pasigardinu kama miltais.
Pietūs beveik visada būna ruošiami taip, kad tiktų dukrytei, todėl valgau troškintus maltinukus, įvairius kukuliukus, troškinius ir pan. Bet tomis dienomis, kai pietaujam su vyru namie vieni, išbandom ir kažką egzotiškesnio. Jeigu pietūs nusimato darbe, o iš vakaro tingiu kažką gaminti, tai greičiausias variantas – daržovių troškinys, daržovių kepsneliai arba kokios salotos. Po pietų – būtinas desertas. Tomis dienomis kai dirbu kepykloje, pastoviai kemšu sausainius, pyragus ir pan.
Pavakariams mėgstu valgyti sriubą, nes dažniausiai pietums jos nenoriu. Arba jos pavalgius daugiau nieko nenoriu. Bet čia dėl to, jog mėgstu virti tirštas sriubas. Dažniausiai verdama – burokėlių arba brokolių sriuba, nes jas labai mėgsta mažoji.
Vakarienę valgom pagal dukrytės norus. Tai dažnai būna virtinukai, košės, kiaušinienės, omletai ar pieniškos sriubos.
- Nevalgau nustatytomis valandomis, mano valgymo režimas priklauso nuo atsikėlimo laiko.
- Pastoviai geriu arbatą arba vandenį. Nemėgstu kavos, nes ji mane migdo ir yra neskani. Niekada nemėgau gazuotų gėrimų.
- Kartais tarp valgių pastoviai užkandžiauju. Labai mėgstu sūrius, traškias duoneles ir pan.
- Einamiausias produktas – sviestas. Kepiniai tik su sviestu, į košes – tik sviestas, net mėgstu ant paprastos duonos užsitepti, tiksliau sakant, atsipjauti, užsidėti sviesto ir valgyti. Kartais ir keksus valgau su sviestu.
- Mėgstu išbandyti naujus produktus, ragauti naujus patiekalus. Mažai yra to, ko neprisiversčiau dėti į burną.
- Prie užkandžių priskiriamas ir šokoladas. Nėra šokolado namie ir jau nerandi ko skanaus užkandus.
Kadangi cukinijų beveik visada rasi šaldytuve, tai ekstra tinginio atveju kepu kepsnelius su ja. Kiekvieną kartą keičiant ingredientus galima gauti skirting skonio ir niekada nepabosta jų valgyti. Šįkart cukinijų kepsneliai pagardinti žaliojo kario pasta ir valgomi su saldžiaaštriu čili padažu. Šiek tiek egzotikos.
2 puodeliai tarkuotos cukinijos,
1/2 puodelio miltų,
1 didelis kiaušinis,
1 v.š. žaliojo kario pastos (naudojau “Santa Maria”),
Keli svogūnų laiškai,
1 v.š. laimo ar citrinos sulčių,
1 v.š. sojos padažo,
Aliejaus kepimo,
Saldžiaaštrio čili padažo (naudojau “Santa Maria”).
Tarkuotas cukinijas nuspausti, kad pašalinti išsiskyrusias sultis. Suberti miltus, įmušti kiaušinį, sudėti kario pasta, pjaustytus svogūnų laiškus, supilti sojos padažą, laimo sultis. Viską gerai išmaišyti, dėti po šaukštą masės į įkaitusį aliejų ir kepti po 2-3 minutes iš kiekvienos pusės. Patiekti su padažu.
Šaltinis: adaptuota pagal Closet Cooking
O kokia būna kukurūzų košė? Aš pamenu, kad mums vaikams močiutė visada virdavo kukurūzų košę su rūgščiai saldžia slyvų uogiene… niam niam 🙂 Todėl visai neįsivaizduoju jos kitokios nei saldžios. Ką ten dar galima dėti? 🙂
O dėl sviesto, tai suprantu. Sviestas skanu. Na, geras sviestas. Ir neduokdie ne koks pigus margarinas. Brr.
Įdomu skaityti ir susipažinti su Forelles virtuve (ir šaldytuvo turiniu) 🙂
O pas mus visada kukurūzų košė būdavo su trupučiu druskos, todėl neįsivaizduoju jos kitaip. Nors aš dabar verdu polentą, kaip manai, tik kukurūzų kruopos – ir greičiau išverda, ir skanu. O į polentą sūris tinka, skanu su daržovių troškiniu valgyti.
Margarinų niekada nemėgau ir jų neperku, net į kepinius labai retais atvejais naudoju, nebent žinau, kad nuo to priklauso jo trapumas ir pan. Bet sviestas brangiai atsieina, kai savaitei vos ne puskilio reikia 🙂
Man irgi buvo smalsu apie visus paskaityti 🙂
O smagu kaip skaityti įrašą buvo ir susipažinti su įpročiais 🙂 Kikenau apie pusryčių valgymą – visada aš tokia būdavau, atsikelsiu ir tekinom į virtuvę, net juokdavos iš manęs, kad prieš miegą svajoju, kad greičiau pusryčiai būtų 🙂
Ir gerai, kad nedirbu kepyklėlėj, bet valią turiu 😀
Kaip smagu sužinoti, jog nesu vienintelė taip norinti valgyti vos atsikėlus. Nes bendradarbės, vyras atsikėlę pasitenkina tik kavos puodeliu, o apie 11 val, kai aš jau galvoju apie pietus jie užsimano pusryčių. Bet yra ir blogoji pusė šio įpročio – atsikeli naktį, nes vaikas neramiai miega, ar serga, ar ko užsimano ir jeigu tik ilgiau užtrunki ir viskas, pilvas prašo maisto, tenka eit kažką įsimesti į pilvą, nes negaliu užmigt.
Kartais ir aš kepyklėlėje valią turiu, bet kartais… tiesiog negaliu atsilaikyti tam kvapui
Į Tave pažiūrėjus, tikrai nepasakyčiau, kad visą laiką valgai 😀 O sviestas taip, geras dalykas. Pas mus irgi dideliais kiekiais naudojamas. Ypač su rieke naminės duonos… 🙂
Greita medžiagų apykaita, plius lėtas kramtymas, tai greičiau sotumas ateina ir mažiau suvalgai nei kitas per tą patį laiką.
Man irgi pusryčiai privalomi. Be to valgydama juos jaučiu didesnį malonumą, nei valgydama pietus ar vakarienę.
Atsimenu kai dirbdavau nuo 6 ryto, 7 jau būdavau pikta kaip šeškas iš alkio.
Va va, nepavalgiau pusryčių – geriau manęs nesutik 😀